Vegetarizmo tipai

Vegetarizmas skirstomas į:

1. Griežtą (visišką tikrą), kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų;
2. Pusiau griežtą (dalinį), kada nevartojama mėsą, tačiau vartojami kiti gyvulinės kilmės produktai.

Pagrindinių vegetarinių dietų maistas
Dietos pavadinimas	Mėsa (įskaitant žuvį ir paukštieną)	Kiaušiniai	Pieno produktai	Medus
Lakto-ovo vegetarizmas	Ne	Taip	Taip	Taip
Lakto vegetarizmas	Ne	Ne	Taip	Taip
Ovo vegetarizmas	Ne	Taip	Ne	Taip
Veganizmas	Ne	Ne	Ne	Ne

Kitos siejamos su vegetarizmu dietinės praktikos

Frugivorai – valgo vaisius, riešutus, sėklas ir kitą augalinės kilmės maistą, kuris surenkamas nekenkiant pačiam augalui.

Makrobiotikai – jų maistą pagrinde sudaro nevalyti grūdai ir pupos; ne visi makrobiotikai yra vegetarai, nes kai kurie valgo žuvį.

Žaliavalgiai – valgo termiškai neapdorotą maistą: daržoves, vaisius, riešutus, sėklas.

Fryganai teigia, kad visos prekės (nebūtinai gyvūninės kilmės), pagamintos kapitalistinėje visuomenėje, prisideda prie eksploatacijos, todėl neperka jokių produktų, įskaitant ir maistą. Tokiu būdu jie susitelkia ties to maisto ir kitų prekių įsigijimo juos neperkant: tam fryganai patys augina ir gamina maistą arba ieško laukinių augalų; miestų fryganai randa maistą šiukšlių konteineriuose – tokiu būdu, jų teigimu, yra kiek stabdoma ekologinė katastrofa bei beprotiškas vartojimas ir eksploatacija. Nors daugelis fryganų yra vegetarai arba veganai, dalis valgo gyvūninius produktus – tokie fryganai pateisina savo dietą tuo, kad jau išmesto maisto valgymas nedidina gyvūnų išnaudojimo.

Semi-vegetarinės dietos

• Peskovegetarai – lakto-ovo vegetarai, valgantys ir žuvį.
• Polovegetarai – lakto-ovo vegetarai, valgantys ir paukštieną.

Vegetarizmo ištakos

Žodį “Vegetaras“ pradėjo vartoti “Britų vegetarų bendrijos“ įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio “vegetus“, tai reiškia “tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus“. “Vegetariškas“ filosofine ir dorovine prasme reiškė harmoningą gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.

Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną“, vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius – augalinis] – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.

Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinę, bet ir moralinę, dvasinę. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus, gautus nužudant, išskirdavo.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau – dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.