Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (III)

Vegetarų draugijos narys gydytojas Vladas Ingelevičius „Lietuvos aide“ išspausdino atsaką į rašinį, kuriame teigta, jog lietuviai privalo valgyti mėsą. V. Ingelevičiaus rašinyje natūraliu žmogui maistu įvardintas augalinis, nevirtas maistas, daugiausiai vaisiai; tuo tarpu mėsa (įskaitant žuvį) įvardinta kaip kenksmingas valgis, kurį žmonės ėmė vartoti verčiami nepalankių sąlygų. „Lietuvos Aido“ skaitytojams buvo pristatyta rekomenduota užsienio mokslininkų mityba, kurios „pagrindinis reikalavimas yra tas, kad maiste būtų daugiau žalių nevirtų valgių ir mažiau virto ir gyvuliško valgio, mėsos, žuvies.“

 

Taigi, Lietuvoje taip pat buvo žinomas veganizmas, kai žmonės „vengia ne tik mėsos, bet ir visko, kas gaunama iš gyvulių“ ir žaliavalgystė – „idėja maitintis tik vienu žaliu maistu, tapti visiškais vegetarais“. Tačiau šis mitybos būdas tiek pritarimo nesulaukė: „dabar kai kieno propaguojamas žalias maistas – daržovės, vaisiai, yra tolimas nuo natūralaus žmogaus idealo. Na, o maitintis žalia mėsa, jau nekalbant apie vikšrus, vabzdžius, vargu kas panorės, nors ir būtų didžiausias natūralaus maisto šalininkas.“ Kita vertus, teigta, jog „negalima visai atmesti žalio vegetariško maisto. Jis turi didžiausios reikšmės ir sveikam ir net ligotam žmogui, <…> taip pat vegetariškas režimas naudingas, kai žmogus per daug nutunka ir pasunkėja.“

Prieš 80-90 metų augalinė mityba Lietuvoje nebuvo visiška naujovė, ir nors iš vegetarų kartais buvo pasijuokiama dėl jų įsitikinimų panašumo į religiją, tačiau į vegetarišką mitybą dažniausiai žiūrėta palankiai. Vegetarai būrėsi į draugijas, leido savo leidinius, organizavo viešas paskaitas. Vegetariško maisto nesunkiai buvo galima rasti Kaune ir kurortinuose miestuose.

Pagal Ugnės Marijos Andrijauskaitės straipsnį.

Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (II)

Prieš tai buvusiame straipsnyje pasakojama apie asmenybes ir vegetarizmo idėjų ištakas Lietuvoje. Dabar supažindinsiu su keliais spaudoje užfiksuotais Lietuvos vegetarizmo dalimi.

Lietuvoje tikrai veikė bent kelios vegetariškos maitinimo įstaigos, vegetarišką maistą siūlė ir nakvynės paslaugas kurortuose teikiantys verslininkai. Tikslų jų skaičių ir lokacijas nustatyti prireiktų daugiau laiko. Tačiau žinoma apie kelias Kaune, Laisvės alėjoje veikusias vegetariškas valgyklas, Šiauliuose vegetarai galėjo papietauti apsilankę pas Alseikų šeimą.

Nors atsiliepimų apie vegetariško maisto kokybę tarpukario Lietuvoje neteko matyti, tačiau motociklu po Bulgariją 1930-aisiais keliavęs A. Paškevičius gyrė vegetarišką Bulgarijos virtuvę ir rašė:

Bulgarai turi savo vynuogių, figų, valakiškų ir minkštų riešutų, alyvų, visokių daržovių; dėl to nestebėtina, kad dauguma bulgarų yra vegetarai. Sofijoj iš 18 didesnių valgyklų 12 yra vegetariškų. Vegetariškas valgis yra daug skanesnis, sveikesnis, ir kas svarbiausia, pigesnis.

Tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodydavo ir diskusinių straipsnių apie vegetarizmą. 1934-aisiais bulvarinio laikraščio „Diena“ skaitytojai klausti – „Ar sveika būti vegetaru?“ Aptarus įvairius mitybos aspektus, straipsnyje padaryta išvada, jog „Svarbiausia – reguliarus maitinimasis, švieži, sveiki produktai – yra pirmoji sveikatos garantija“, tačiau itin daug pagyrų skirta vegetariškai mitybai:

Griežtas, tikslus vegetariškas režimas turi nuostabias pasekmes: jis favorizuoja protinį darbą, padaro žmogų švelnų, ramų, pamažu išnyksta žiaurūs veido bruožai. Kas svarbiausia, kad vegetarizmas ilgai išsaugo žmogaus jaunystę ir odos šviežumą. Daugelis žymių žmonių savo amžiuje buvo vegetarai. Žinoma, vegetariško gyvenimo tvarka daugelio temperamentų žmonėms yra nepakeliama našta. Bet kiekviena moteris, jeigu ji nori būti graži – turi pasistengti būti jeigu jau ne visiškai, tai bent pusvegetare.[Diena, 1934-10-21]

www.kavalgoveganai.lt

Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (I)

Turbūt visi yra girdėję apie Vydūną (tikr. Vilius Storostas) ir jo vegetarišką mitybą? Vydūnas veikiausiai kurį laiką vis dar išliks žymiausiu Lietuvos vegetaru, tačiau XX a. pradžioje jis su savo mitybiniais ir gyvenimo būdo įpročiais toks buvo toli gražu ne vienintelis. Štai, pavyzdžiui, vienas vegetaras – Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos atstovas Kazimieras Ralys – buvo išrinktas Steigiamojo, I, II ir III-ojo Seimo nariu.

Kazimieras Ralys (1885-1958)

Jau nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 d. Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Į draugijos valdybą buvo išrinkti gydytojas V. Ingelevičius, J. Vanagas, S. Matuzevičius, N. Lukavičius ir P. Skardžius. Draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį.

1926 m. Lietuvos vegetarų draugija buvo pakviesta į Londone vykusį Tarptautinės vegetarų sąjungos kongresą, tačiau ten nuvykti negalėjo, todėl nusiuntė „pasveikinimą ir linkėjimus sėkmingai platinti humanią vegetarizmo idėją viso pasaulio tautų tarpe.“ 1924 m. kovo 9 d. susibūrė 8 Telšių vegetarai. Telšiškiai savo susirinkimuose skaitė pranešimus apie vegetarizmą, išleido kelis rankraštinio žurnalo „Širdies liepsna“ numerius.

Į vegetarų būrelį susispietė ir Lietuvos Universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universiteto) studentai, o 1931 m. vegetarų draugiją įregistravo ir šiauliečiai. Aktyviai visose vegetarų draugijose dalyvavo iš Sedos kilęs A. Krausas; studijuodamas universitete jis laikė bibliotekėlę, iš kurios buvo galima pasiskolinti įvairių knygų ir laikraščių (užsienio kalbomis) apie vegetarizmą. Lietuvių kalba pasirodė dvi vegetariškų receptų knygos.