Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (III)

Vegetarų draugijos narys gydytojas Vladas Ingelevičius „Lietuvos aide“ išspausdino atsaką į rašinį, kuriame teigta, jog lietuviai privalo valgyti mėsą. V. Ingelevičiaus rašinyje natūraliu žmogui maistu įvardintas augalinis, nevirtas maistas, daugiausiai vaisiai; tuo tarpu mėsa (įskaitant žuvį) įvardinta kaip kenksmingas valgis, kurį žmonės ėmė vartoti verčiami nepalankių sąlygų. „Lietuvos Aido“ skaitytojams buvo pristatyta rekomenduota užsienio mokslininkų mityba, kurios „pagrindinis reikalavimas yra tas, kad maiste būtų daugiau žalių nevirtų valgių ir mažiau virto ir gyvuliško valgio, mėsos, žuvies.“

 

Taigi, Lietuvoje taip pat buvo žinomas veganizmas, kai žmonės „vengia ne tik mėsos, bet ir visko, kas gaunama iš gyvulių“ ir žaliavalgystė – „idėja maitintis tik vienu žaliu maistu, tapti visiškais vegetarais“. Tačiau šis mitybos būdas tiek pritarimo nesulaukė: „dabar kai kieno propaguojamas žalias maistas – daržovės, vaisiai, yra tolimas nuo natūralaus žmogaus idealo. Na, o maitintis žalia mėsa, jau nekalbant apie vikšrus, vabzdžius, vargu kas panorės, nors ir būtų didžiausias natūralaus maisto šalininkas.“ Kita vertus, teigta, jog „negalima visai atmesti žalio vegetariško maisto. Jis turi didžiausios reikšmės ir sveikam ir net ligotam žmogui, <…> taip pat vegetariškas režimas naudingas, kai žmogus per daug nutunka ir pasunkėja.“

Prieš 80-90 metų augalinė mityba Lietuvoje nebuvo visiška naujovė, ir nors iš vegetarų kartais buvo pasijuokiama dėl jų įsitikinimų panašumo į religiją, tačiau į vegetarišką mitybą dažniausiai žiūrėta palankiai. Vegetarai būrėsi į draugijas, leido savo leidinius, organizavo viešas paskaitas. Vegetariško maisto nesunkiai buvo galima rasti Kaune ir kurortinuose miestuose.

Pagal Ugnės Marijos Andrijauskaitės straipsnį.

Kada vegetarai kenkia patys sau?

Aptikau puikų gydytojos komentarą apie vegetarinę mitybą. Kodėl rašau neigiamus dalykus apie vegetarinę mitybą vegetarų tinklalapyje? Nes manau, kad slėpti nėra ko, o vegetarinė mityba yra puiki, bet pirmiausia turi būti ne tik madinga, bet sveika organizmui. Tuomet nereiks kreiptis į minipaskola.lt, kad pirktumėte vaistus! Iš dalies tai panašu į prieš tai straipsnyje išsakytas mano mintis, bet sklandžiau 🙂

Gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė išskiria 4 dažniausiai pasitaikančius mitus apie vegetarizmą, kurie trukdo siekti sveikesnio gyvenimo būdo:

Vegetarizmas prilyginamas sveikam gyvenimo būdui. Dažnai pasitaiko, jog tapę vegetarais žmonės ima atidžiau rinktis maisto produktus, vartoti daugiau vaisių ir daržovių, atsisako tabako, alkoholio, pradeda sportuoti.

Tačiau svarbu žinoti, jog subalansuota, įvairi mityba, o ne vegetarizmas tolygus sveikam gyvenimo būdui. Gydytoja pabrėžia, kad liesą mėsą (jautieną, vištieną, kalakutieną ar triušieną) vartojantis ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantis asmuo gali maitintis kur kas sveikiau, nei dažnai gruzdintomis bulvytėmis ar pyragėliais smaguriaujantis vegetaras;

Tapus vegetaru galima atsikratyti svorio. Vien tik mėsos atsisakymas nepadeda numesti nereikalingų kilogramų. L. Viniarskaitė yra susidūrusi su nemažai nutukusių vegetarų, kurie tikėjosi, kad atsisakius kepsnio papildomi kilogramai tuojau pat ištirps ar bent jau nebeaugs toliau.

Tačiau tam, kad kūnas atrodytų ir būtų sveikas, prireiks kur kas daugiau, nei tik gyvūninės kilmės produktų atsisakymo. Tai įvairi, atitinkanti organizmo poreikius mityba, aktyvus gyvenimo būdas bei kitos aplinkybės;

Žmogaus virškinimo traktas nėra pritaikytas tik augalinės kilmės produktams. Tai dažnai pasitaikantis mitas, dėl kurio visai neseniai ginčijosi ir patys gydytojai. Galiausiai buvo prieita prie išvados, jog žmogaus skrandis bei visas virškinamasis traktas yra jau ganėtinai seniai evoliucionavę ir visiškai pritaikyti gyvulinės kilmės produktams virškinti ir įsisavinti. Taigi, žmonės, nusprendę atsisakyti mėsos vien dėl šios teorijos, tik apsunkina sau darbą ieškodami kitų maitinimosi alternatyvų;

Mėsoje esančias naudingąsias medžiagas galima visiškai pakeisti augalinėmis ar dirbtinėmis. Mėsoje gausu tokių organizmui būtinų medžiagų, kaip tam tikros aminorūgštys, vitaminas B12, kurių iš augalinės kilmės produktų negausime arba organizmas pasisavins labai nedaug. Be to, iš mėsos geležį organizmas pasisavina 80 proc., tuo metu iš augalinės kilmės produktų – tik 20 proc. viso kiekio.

„Tapti vegetaru ar ne – paties žmogaus pasirinkimas, tačiau man, kaip gydytojai, svarbu, kad mityba būtų sureguliuota tinkamai, kad nekenktume sau, tad kiekvienam patariu prieš keičiant mitybos įpročius pasikonsultuoti su specialistais ir nuolat stebėti savijautą bei reguliariai tikrinti geležies bei vitamino B12 lygį kraujyje, – teigia L. Viniarskaitė. – Netinkama mityba, geležies ir kitų maisto medžiagų trūkumas – tiesus kelias į peršalimo ligas, anemiją, mažakraujystę bei gali tapti fizinio ar net protinio atsilikimo priežastimi vaikams.“

Nors amžiaus ribos, nuo kurios galima tapti vegetaru, nėra, L. Viniarskaitė neigiamai žiūri į tėvus, kurie vedini kažkokių įsitikinimų, neleidžia mėsos valgyti ir savo atžaloms. Gydytojos teigimu, net ir maitinant vaikelį mamos pienu, jau po 6 mėnesių vaikui išsenka geležies atsargos, kurias būtina papildyti. Augančiam organizmui itin svarbu gauti reikiamą kiekį baltymų, tad šeimos gydytojai pataria vaikams duoti neriebią, baltymų ir kitų naudingų medžiagų turinčią mėsą, pavyzdžiui, vištieną, kalakutieną. Vištieną ar kitą liesą mėsą mitybos specialistai rekomenduoja ir tiems, kurie į vegetarizmą gręžiasi dėl noro sulieknėti ar kitų, aukščiau išvardintų mitų.

Parengta pagal pace.lt

Ar vegetarinė mityba – vaistas nuo visų ligų?

Vegetarinė mityba dažnai susilaukia ir didelio pritarimo, ir kritikos dėl to, kad į ją žiūrimą kaip į vaistą nuo visų ligų. Šios diskusijos būna įtemptos ir nesibaigiančios. O kaipgi jos galėtų baigtis, jei pati pirminė prielaida yra klaidinga! Nėra vaisto nuo visų ligų, nors visi to norėtume. Visi žmonės turi rūpintis tuo, ką deda į lėkštę ir tik apgalvota mityba yra pilnavertė, nepamirštant sporto ir ne per daug ydingo gyvenimo būdo. Visgi vegetarinė mityba turi ir neabejotinų privalumų, ir kai kurių trūkumų.

Trūkumai. Augaliniai baltymai sunkiai absorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus gauna mažai svarbiausių aminorūgščių, vitaminų (A, D, B grupės, ypač vitamino B12). Valgant vien augalinės kilmės produktus, galima susirgti mažakraujyste, nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina ne daugiau kaip 10%, o iš gyvulinės kilmės maisto produktų pasisavinama iki 30%.

Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš originalių rūgščių vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių aliejų ir stambios ląstelienos, todėl nerekomenduojama jas vartoti, sergant virškinimo organų ligomis.

Privalumai. Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų bei cholesterino pertekliaus. 23 šalyse apklausus 214 mokslininkų, tyrinėjančių aterosklerozę, visi jie pritarė, kad egzistuoja ryšys tarp dietos, cholesterino kiekio kraujyje bei širdies ligų.

Rolas Raselas savo knygoje “Pastabos apie vėžio priežastis“ rašo: “Pastebėjau, kad iš 25 valstybių, kur gausiai vartojamas gyvulinis maistas, 19 sergamumas vėžiu labai didelis. O tuo tarpu tyrimai 35 valstybėse, kur vartojama mažai gyvulinio maisto arba visai jo nevalgoma, parodė, jog nė vienoje iš jų ši liga nebuvo paplitusi.

Vegetarizmo ištakos

Žodį “Vegetaras“ pradėjo vartoti “Britų vegetarų bendrijos“ įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio “vegetus“, tai reiškia “tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus“. “Vegetariškas“ filosofine ir dorovine prasme reiškė harmoningą gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.

Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną“, vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius – augalinis] – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.

Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinę, bet ir moralinę, dvasinę. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus, gautus nužudant, išskirdavo.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau – dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.