Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (I)

Turbūt visi yra girdėję apie Vydūną (tikr. Vilius Storostas) ir jo vegetarišką mitybą? Vydūnas veikiausiai kurį laiką vis dar išliks žymiausiu Lietuvos vegetaru, tačiau XX a. pradžioje jis su savo mitybiniais ir gyvenimo būdo įpročiais toks buvo toli gražu ne vienintelis. Štai, pavyzdžiui, vienas vegetaras – Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos atstovas Kazimieras Ralys – buvo išrinktas Steigiamojo, I, II ir III-ojo Seimo nariu.

Kazimieras Ralys (1885-1958)

Jau nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 d. Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Į draugijos valdybą buvo išrinkti gydytojas V. Ingelevičius, J. Vanagas, S. Matuzevičius, N. Lukavičius ir P. Skardžius. Draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį.

1926 m. Lietuvos vegetarų draugija buvo pakviesta į Londone vykusį Tarptautinės vegetarų sąjungos kongresą, tačiau ten nuvykti negalėjo, todėl nusiuntė „pasveikinimą ir linkėjimus sėkmingai platinti humanią vegetarizmo idėją viso pasaulio tautų tarpe.“ 1924 m. kovo 9 d. susibūrė 8 Telšių vegetarai. Telšiškiai savo susirinkimuose skaitė pranešimus apie vegetarizmą, išleido kelis rankraštinio žurnalo „Širdies liepsna“ numerius.

Į vegetarų būrelį susispietė ir Lietuvos Universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universiteto) studentai, o 1931 m. vegetarų draugiją įregistravo ir šiauliečiai. Aktyviai visose vegetarų draugijose dalyvavo iš Sedos kilęs A. Krausas; studijuodamas universitete jis laikė bibliotekėlę, iš kurios buvo galima pasiskolinti įvairių knygų ir laikraščių (užsienio kalbomis) apie vegetarizmą. Lietuvių kalba pasirodė dvi vegetariškų receptų knygos.

Vegetarizmo ištakos

Žodį “Vegetaras“ pradėjo vartoti “Britų vegetarų bendrijos“ įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio “vegetus“, tai reiškia “tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus“. “Vegetariškas“ filosofine ir dorovine prasme reiškė harmoningą gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.

Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną“, vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius – augalinis] – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.

Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinę, bet ir moralinę, dvasinę. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus, gautus nužudant, išskirdavo.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau – dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.