Sveikas maistas – valgomosios gėlės

Sveikas maistas nebūtinai kainuoja labai daug pinigų. Sveikas maistas dažnai nemokamai auga pievose, soduose, o žmonės gamtos gėrybėmis nepasinaudoja. Pavasarį galima ne tik pirkti iš ūkininkų turgeliuose ar auginti gėles ant palangės, bet puikiai galite naudoti pievose ir soduose pražydusias gėles salotoms, desertams ir kitiems patiekalams. Gėlių žieduose daug vitaminų, karatinoidų, flavaonoidų ir kitų antioksidantų. Vaistinė agurklė. Jų žiedai maži, gražios mėlynos spalvos.

Žieduose ir sėklose daug gama linoleno rūgščių. Vaistinėmis agurklėmis puoškite salotas, užkandžius, gėrimus. Be žiedų, galite naudoti ir lapus. Pelargonijos. Turbūt retas niekada nematė šios gėlės ant savo ar artimųjų palangės. Pelargonijų yra apie 50 įvairiausių rūšių, iš jų gaminamas vertinamas pelargonijos eterinis aliejus. Pelargonija yra nuostabaus skonio ir kvapo, šiek tiek primena citrinos. Pelargonijos žiedus ir lapus galite naudoti arbatai, desertams, pyragaičiams.

Dobilai. Visos dobilų rūšys yra valgomos, labai tinka pagardinti salotas. Baltųjų dobilų žiedus galite susidžiovinti ir naudoti su arbatžolėmis – baltieji dobilai suteiks nepaprastą aromatą. Raktažolės. Žiedai saldūs, salotoms ar desertui suteikia labai malonų skonį. Į salotas galima įmaišyti ir raktažolių lapų. Gvazdikai. Tūkstančius metų valgomi įvairiose kultūrose. Visi gvazdikai yra valgomi, bet naudokite tik vainiklapius, jie nėra kartūs. Vainiklapiai pagardina desertus, salotas, gėrimus.

Kaip sudaryti vegetarišką valgiaraštį?

Ką dėti į lėkštę ir kokiomis proporcijomis?

Trečdalį lėkštės turi užpildyti virti grūdai, bulvės arba makaronai; trečdalį – daržovės ir ankštiniai produktai; likusią dalį turėtų užpildyti baltymingi maisto produktai: pupelės, žirniai, lęšiai, sojų varškė, sūris, varškė ar kiti pieno produktai. Papildomai prie taip užpildytos lėkštės valgykite duonos ir vaisų.

Valgiaraščio pavyzdys:

Ryto gėrimas. Didelė stiklinė vandens, geriausia drungno ir pagardinto citrinų sultimis arba obuolių actu.

Pusryčiai. Švieži vaisiai, uogos, džiovinti vaisiai, košė arba dribsniai su rūgpieniu ar pienu, arba veganiškas pienas (sojų, ryžių, avižų arba migdolų).
Viena arba dvi riekutės pilno grūdo duonos, geriau raugintos, pvz., su varškės sūriu arba varškės ir pomidorų griežinėliais. Alternatyva – energijos suteikiantis vaisių, daržovių ir žalumynų kokteilis.

Pietus. Salotos, duona, sriuba arba šiltas antrasis patiekalas.
Salotos ir duona arba duona su varške, sojų varške ir daržovėmis – geras valgis per pietų pertrauką.

Vakarienė. Salotos, duona arba sriuba, arba šiltas antrasis patiekalas. Vakarienei taip pat tinka vaisiai ir košė arba dribsniai su rūgpieniu ar veganišku pienu su uogomis arba vaisių tyre.
Papildomai kasdien reikia išgerti 1,5-2 litrus vandens ir kelis kartus užkąsti, pvz., suvalgyti šviežių vaisių ar išgerti energijos suteikiantį kokteilį. Desertui ar užkandžiui valgykite vaisių salotas. Nevalgykite gausiai vėlai vakare, vakarienė turėtų būti valgoma iki miego likus bent 3-4 valandom.

Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (III)

Vegetarų draugijos narys gydytojas Vladas Ingelevičius „Lietuvos aide“ išspausdino atsaką į rašinį, kuriame teigta, jog lietuviai privalo valgyti mėsą. V. Ingelevičiaus rašinyje natūraliu žmogui maistu įvardintas augalinis, nevirtas maistas, daugiausiai vaisiai; tuo tarpu mėsa (įskaitant žuvį) įvardinta kaip kenksmingas valgis, kurį žmonės ėmė vartoti verčiami nepalankių sąlygų. „Lietuvos Aido“ skaitytojams buvo pristatyta rekomenduota užsienio mokslininkų mityba, kurios „pagrindinis reikalavimas yra tas, kad maiste būtų daugiau žalių nevirtų valgių ir mažiau virto ir gyvuliško valgio, mėsos, žuvies.“

 

Taigi, Lietuvoje taip pat buvo žinomas veganizmas, kai žmonės „vengia ne tik mėsos, bet ir visko, kas gaunama iš gyvulių“ ir žaliavalgystė – „idėja maitintis tik vienu žaliu maistu, tapti visiškais vegetarais“. Tačiau šis mitybos būdas tiek pritarimo nesulaukė: „dabar kai kieno propaguojamas žalias maistas – daržovės, vaisiai, yra tolimas nuo natūralaus žmogaus idealo. Na, o maitintis žalia mėsa, jau nekalbant apie vikšrus, vabzdžius, vargu kas panorės, nors ir būtų didžiausias natūralaus maisto šalininkas.“ Kita vertus, teigta, jog „negalima visai atmesti žalio vegetariško maisto. Jis turi didžiausios reikšmės ir sveikam ir net ligotam žmogui, <…> taip pat vegetariškas režimas naudingas, kai žmogus per daug nutunka ir pasunkėja.“

Prieš 80-90 metų augalinė mityba Lietuvoje nebuvo visiška naujovė, ir nors iš vegetarų kartais buvo pasijuokiama dėl jų įsitikinimų panašumo į religiją, tačiau į vegetarišką mitybą dažniausiai žiūrėta palankiai. Vegetarai būrėsi į draugijas, leido savo leidinius, organizavo viešas paskaitas. Vegetariško maisto nesunkiai buvo galima rasti Kaune ir kurortinuose miestuose.

Pagal Ugnės Marijos Andrijauskaitės straipsnį.

Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (II)

Prieš tai buvusiame straipsnyje pasakojama apie asmenybes ir vegetarizmo idėjų ištakas Lietuvoje. Dabar supažindinsiu su keliais spaudoje užfiksuotais Lietuvos vegetarizmo dalimi.

Lietuvoje tikrai veikė bent kelios vegetariškos maitinimo įstaigos, vegetarišką maistą siūlė ir nakvynės paslaugas kurortuose teikiantys verslininkai. Tikslų jų skaičių ir lokacijas nustatyti prireiktų daugiau laiko. Tačiau žinoma apie kelias Kaune, Laisvės alėjoje veikusias vegetariškas valgyklas, Šiauliuose vegetarai galėjo papietauti apsilankę pas Alseikų šeimą.

Nors atsiliepimų apie vegetariško maisto kokybę tarpukario Lietuvoje neteko matyti, tačiau motociklu po Bulgariją 1930-aisiais keliavęs A. Paškevičius gyrė vegetarišką Bulgarijos virtuvę ir rašė:

Bulgarai turi savo vynuogių, figų, valakiškų ir minkštų riešutų, alyvų, visokių daržovių; dėl to nestebėtina, kad dauguma bulgarų yra vegetarai. Sofijoj iš 18 didesnių valgyklų 12 yra vegetariškų. Vegetariškas valgis yra daug skanesnis, sveikesnis, ir kas svarbiausia, pigesnis.

Tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodydavo ir diskusinių straipsnių apie vegetarizmą. 1934-aisiais bulvarinio laikraščio „Diena“ skaitytojai klausti – „Ar sveika būti vegetaru?“ Aptarus įvairius mitybos aspektus, straipsnyje padaryta išvada, jog „Svarbiausia – reguliarus maitinimasis, švieži, sveiki produktai – yra pirmoji sveikatos garantija“, tačiau itin daug pagyrų skirta vegetariškai mitybai:

Griežtas, tikslus vegetariškas režimas turi nuostabias pasekmes: jis favorizuoja protinį darbą, padaro žmogų švelnų, ramų, pamažu išnyksta žiaurūs veido bruožai. Kas svarbiausia, kad vegetarizmas ilgai išsaugo žmogaus jaunystę ir odos šviežumą. Daugelis žymių žmonių savo amžiuje buvo vegetarai. Žinoma, vegetariško gyvenimo tvarka daugelio temperamentų žmonėms yra nepakeliama našta. Bet kiekviena moteris, jeigu ji nori būti graži – turi pasistengti būti jeigu jau ne visiškai, tai bent pusvegetare.[Diena, 1934-10-21]

www.kavalgoveganai.lt

Vegetarizmas Lietuvoje: trumpa istorija (I)

Turbūt visi yra girdėję apie Vydūną (tikr. Vilius Storostas) ir jo vegetarišką mitybą? Vydūnas veikiausiai kurį laiką vis dar išliks žymiausiu Lietuvos vegetaru, tačiau XX a. pradžioje jis su savo mitybiniais ir gyvenimo būdo įpročiais toks buvo toli gražu ne vienintelis. Štai, pavyzdžiui, vienas vegetaras – Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungos atstovas Kazimieras Ralys – buvo išrinktas Steigiamojo, I, II ir III-ojo Seimo nariu.

Kazimieras Ralys (1885-1958)

Jau nuo XX a. trečio dešimtmečio Lietuvos vegetarai ėmė organizuotis. 1924 m. sausio 13 d. Kaune įsikūrė Vegetarų draugija, „kurios tikslas yra plėsti vegetarizmo idėją visoj Lietuvoj.“ Į draugijos valdybą buvo išrinkti gydytojas V. Ingelevičius, J. Vanagas, S. Matuzevičius, N. Lukavičius ir P. Skardžius. Draugija planavo išleisti savo almanachą, įkurti vegetarišką valgyklą ir knygynėlį.

1926 m. Lietuvos vegetarų draugija buvo pakviesta į Londone vykusį Tarptautinės vegetarų sąjungos kongresą, tačiau ten nuvykti negalėjo, todėl nusiuntė „pasveikinimą ir linkėjimus sėkmingai platinti humanią vegetarizmo idėją viso pasaulio tautų tarpe.“ 1924 m. kovo 9 d. susibūrė 8 Telšių vegetarai. Telšiškiai savo susirinkimuose skaitė pranešimus apie vegetarizmą, išleido kelis rankraštinio žurnalo „Širdies liepsna“ numerius.

Į vegetarų būrelį susispietė ir Lietuvos Universiteto (dab. Vytauto Didžiojo universiteto) studentai, o 1931 m. vegetarų draugiją įregistravo ir šiauliečiai. Aktyviai visose vegetarų draugijose dalyvavo iš Sedos kilęs A. Krausas; studijuodamas universitete jis laikė bibliotekėlę, iš kurios buvo galima pasiskolinti įvairių knygų ir laikraščių (užsienio kalbomis) apie vegetarizmą. Lietuvių kalba pasirodė dvi vegetariškų receptų knygos.

Kada vegetarai kenkia patys sau?

Aptikau puikų gydytojos komentarą apie vegetarinę mitybą. Kodėl rašau neigiamus dalykus apie vegetarinę mitybą vegetarų tinklalapyje? Nes manau, kad slėpti nėra ko, o vegetarinė mityba yra puiki, bet pirmiausia turi būti ne tik madinga, bet sveika organizmui. Tuomet nereiks kreiptis į minipaskola.lt, kad pirktumėte vaistus! Iš dalies tai panašu į prieš tai straipsnyje išsakytas mano mintis, bet sklandžiau 🙂

Gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė išskiria 4 dažniausiai pasitaikančius mitus apie vegetarizmą, kurie trukdo siekti sveikesnio gyvenimo būdo:

Vegetarizmas prilyginamas sveikam gyvenimo būdui. Dažnai pasitaiko, jog tapę vegetarais žmonės ima atidžiau rinktis maisto produktus, vartoti daugiau vaisių ir daržovių, atsisako tabako, alkoholio, pradeda sportuoti.

Tačiau svarbu žinoti, jog subalansuota, įvairi mityba, o ne vegetarizmas tolygus sveikam gyvenimo būdui. Gydytoja pabrėžia, kad liesą mėsą (jautieną, vištieną, kalakutieną ar triušieną) vartojantis ir sveiką gyvenimo būdą propaguojantis asmuo gali maitintis kur kas sveikiau, nei dažnai gruzdintomis bulvytėmis ar pyragėliais smaguriaujantis vegetaras;

Tapus vegetaru galima atsikratyti svorio. Vien tik mėsos atsisakymas nepadeda numesti nereikalingų kilogramų. L. Viniarskaitė yra susidūrusi su nemažai nutukusių vegetarų, kurie tikėjosi, kad atsisakius kepsnio papildomi kilogramai tuojau pat ištirps ar bent jau nebeaugs toliau.

Tačiau tam, kad kūnas atrodytų ir būtų sveikas, prireiks kur kas daugiau, nei tik gyvūninės kilmės produktų atsisakymo. Tai įvairi, atitinkanti organizmo poreikius mityba, aktyvus gyvenimo būdas bei kitos aplinkybės;

Žmogaus virškinimo traktas nėra pritaikytas tik augalinės kilmės produktams. Tai dažnai pasitaikantis mitas, dėl kurio visai neseniai ginčijosi ir patys gydytojai. Galiausiai buvo prieita prie išvados, jog žmogaus skrandis bei visas virškinamasis traktas yra jau ganėtinai seniai evoliucionavę ir visiškai pritaikyti gyvulinės kilmės produktams virškinti ir įsisavinti. Taigi, žmonės, nusprendę atsisakyti mėsos vien dėl šios teorijos, tik apsunkina sau darbą ieškodami kitų maitinimosi alternatyvų;

Mėsoje esančias naudingąsias medžiagas galima visiškai pakeisti augalinėmis ar dirbtinėmis. Mėsoje gausu tokių organizmui būtinų medžiagų, kaip tam tikros aminorūgštys, vitaminas B12, kurių iš augalinės kilmės produktų negausime arba organizmas pasisavins labai nedaug. Be to, iš mėsos geležį organizmas pasisavina 80 proc., tuo metu iš augalinės kilmės produktų – tik 20 proc. viso kiekio.

„Tapti vegetaru ar ne – paties žmogaus pasirinkimas, tačiau man, kaip gydytojai, svarbu, kad mityba būtų sureguliuota tinkamai, kad nekenktume sau, tad kiekvienam patariu prieš keičiant mitybos įpročius pasikonsultuoti su specialistais ir nuolat stebėti savijautą bei reguliariai tikrinti geležies bei vitamino B12 lygį kraujyje, – teigia L. Viniarskaitė. – Netinkama mityba, geležies ir kitų maisto medžiagų trūkumas – tiesus kelias į peršalimo ligas, anemiją, mažakraujystę bei gali tapti fizinio ar net protinio atsilikimo priežastimi vaikams.“

Nors amžiaus ribos, nuo kurios galima tapti vegetaru, nėra, L. Viniarskaitė neigiamai žiūri į tėvus, kurie vedini kažkokių įsitikinimų, neleidžia mėsos valgyti ir savo atžaloms. Gydytojos teigimu, net ir maitinant vaikelį mamos pienu, jau po 6 mėnesių vaikui išsenka geležies atsargos, kurias būtina papildyti. Augančiam organizmui itin svarbu gauti reikiamą kiekį baltymų, tad šeimos gydytojai pataria vaikams duoti neriebią, baltymų ir kitų naudingų medžiagų turinčią mėsą, pavyzdžiui, vištieną, kalakutieną. Vištieną ar kitą liesą mėsą mitybos specialistai rekomenduoja ir tiems, kurie į vegetarizmą gręžiasi dėl noro sulieknėti ar kitų, aukščiau išvardintų mitų.

Parengta pagal pace.lt

Ar vegetarinė mityba – vaistas nuo visų ligų?

Vegetarinė mityba dažnai susilaukia ir didelio pritarimo, ir kritikos dėl to, kad į ją žiūrimą kaip į vaistą nuo visų ligų. Šios diskusijos būna įtemptos ir nesibaigiančios. O kaipgi jos galėtų baigtis, jei pati pirminė prielaida yra klaidinga! Nėra vaisto nuo visų ligų, nors visi to norėtume. Visi žmonės turi rūpintis tuo, ką deda į lėkštę ir tik apgalvota mityba yra pilnavertė, nepamirštant sporto ir ne per daug ydingo gyvenimo būdo. Visgi vegetarinė mityba turi ir neabejotinų privalumų, ir kai kurių trūkumų.

Trūkumai. Augaliniai baltymai sunkiai absorbuojasi virškinimo trakte. Su augaliniu maistu žmogus gauna mažai svarbiausių aminorūgščių, vitaminų (A, D, B grupės, ypač vitamino B12). Valgant vien augalinės kilmės produktus, galima susirgti mažakraujyste, nes geležies iš augalinio maisto žmogaus organizmas pasisavina ne daugiau kaip 10%, o iš gyvulinės kilmės maisto produktų pasisavinama iki 30%.

Daugiau baltymų turi žirniai, pupos, pupelės. Daržovėse ir vaisiuose iš originalių rūgščių vyrauja obuolių rūgštis. Tačiau rūgštynių, rabarbarų rūgštis blogina kalcio, geležies, cinko pasisavinimą. Svogūnuose, ridikuose, česnakuose, ridikėliuose, krienuose yra daug eterinių aliejų ir stambios ląstelienos, todėl nerekomenduojama jas vartoti, sergant virškinimo organų ligomis.

Privalumai. Žmogaus organizmas nepajėgia suvartoti gyvulinių riebalų bei cholesterino pertekliaus. 23 šalyse apklausus 214 mokslininkų, tyrinėjančių aterosklerozę, visi jie pritarė, kad egzistuoja ryšys tarp dietos, cholesterino kiekio kraujyje bei širdies ligų.

Rolas Raselas savo knygoje “Pastabos apie vėžio priežastis“ rašo: “Pastebėjau, kad iš 25 valstybių, kur gausiai vartojamas gyvulinis maistas, 19 sergamumas vėžiu labai didelis. O tuo tarpu tyrimai 35 valstybėse, kur vartojama mažai gyvulinio maisto arba visai jo nevalgoma, parodė, jog nė vienoje iš jų ši liga nebuvo paplitusi.

Sveikata. Gyvulinės kilmės ir augalinio maisto ypatybės.

Pabandykime palyginti gyvulinės kilmės produktų ypatybes su augalinio maisto ypatumais.

Mėsos ypatumas tas, kad ji turi baltymų ir riebalų, o angliavandenių neturi visai. Ji turi daug baltymų, bet kaip tik baltymų žmogui reikia nedaug.

Mėsa virškinama skrandyje. Mėsiškas valgis skrandyje išbūna 3-3,5 valandas ir beveik visas įsiurbiamas į kraują. Skrandžiui tuštėjant, atsiranda alkio jausmas. Mėsos mėgėjai turi valgyti maždaug kas 3-3,5 valandas.

Mėsos likučių į žarnyną patenka labai mažai. Žarnynas nėra pakankamai sudirginamas, todėl jame mėsa užstringa ilgam, sudarydama užtvaras, sukeldama vidurių užkietėjimą ir puvimo procesą – paprastai kaip tik šiais negalavimais skundžiasi tie, kurie valgo daug mėsos.

Svarbiausia mėsos teikiama nauda yra ta, kad ji greitai įsisavinama ir organizmą nedelsiant užlieja sotumo banga. Mėsa sužadina organizmą, tačiau tai klaidingai laikoma jėgos antplūdžiu, iš tikrųjų didelį energijos kiekį organizmas suvartoja mėsai suvirškinti ir dažniausiai nepastebima, kad po valgio apima vangumas.

Augalinis maistas priešingai nei mėsa, pasižymi angliavandenių gausa, o drauge turi baltymų ir riebalų. Augaliniai riebalai ir baltymai duoda organizmui daugiau naudos nei mėsos produktai.

Augalinis maistas skrandyje išbūna neilgai ir po valandos pereina į žarnyną, kur absorbuojamas lėtai, per 6-7 valandas, ar net lėčiau. Maistingąsias sultis augalinis maistas išskiria tik praėjus valandai po valgio ir daro tai labai ilgai ir pamažu, todėl vegetarai valgo gerokai rečiau ir dirba tolygiai neprarasdami jėgų.

Augalinis maistas energingai sudirgina žarnyną, ir virškinimas vyksta normaliai. Vegetariškas maistas lengvai ir greitai pagaminamas, lengvai virškinamas, gerai pasisavinamas, aprūpina organizmą ne tik baltymais ir angliavandeniais, bet ir bioelementais, vitaminais. Net persivalgęs tokio maisto, žmogus yra žvalus ir darbingas.

Vegetarizmo tipai

Vegetarizmas skirstomas į:

1. Griežtą (visišką tikrą), kai atsisakoma visų gyvulinės kilmės produktų;
2. Pusiau griežtą (dalinį), kada nevartojama mėsą, tačiau vartojami kiti gyvulinės kilmės produktai.

Pagrindinių vegetarinių dietų maistas
Dietos pavadinimas	Mėsa (įskaitant žuvį ir paukštieną)	Kiaušiniai	Pieno produktai	Medus
Lakto-ovo vegetarizmas	Ne	Taip	Taip	Taip
Lakto vegetarizmas	Ne	Ne	Taip	Taip
Ovo vegetarizmas	Ne	Taip	Ne	Taip
Veganizmas	Ne	Ne	Ne	Ne

Kitos siejamos su vegetarizmu dietinės praktikos

Frugivorai – valgo vaisius, riešutus, sėklas ir kitą augalinės kilmės maistą, kuris surenkamas nekenkiant pačiam augalui.

Makrobiotikai – jų maistą pagrinde sudaro nevalyti grūdai ir pupos; ne visi makrobiotikai yra vegetarai, nes kai kurie valgo žuvį.

Žaliavalgiai – valgo termiškai neapdorotą maistą: daržoves, vaisius, riešutus, sėklas.

Fryganai teigia, kad visos prekės (nebūtinai gyvūninės kilmės), pagamintos kapitalistinėje visuomenėje, prisideda prie eksploatacijos, todėl neperka jokių produktų, įskaitant ir maistą. Tokiu būdu jie susitelkia ties to maisto ir kitų prekių įsigijimo juos neperkant: tam fryganai patys augina ir gamina maistą arba ieško laukinių augalų; miestų fryganai randa maistą šiukšlių konteineriuose – tokiu būdu, jų teigimu, yra kiek stabdoma ekologinė katastrofa bei beprotiškas vartojimas ir eksploatacija. Nors daugelis fryganų yra vegetarai arba veganai, dalis valgo gyvūninius produktus – tokie fryganai pateisina savo dietą tuo, kad jau išmesto maisto valgymas nedidina gyvūnų išnaudojimo.

Semi-vegetarinės dietos

• Peskovegetarai – lakto-ovo vegetarai, valgantys ir žuvį.
• Polovegetarai – lakto-ovo vegetarai, valgantys ir paukštieną.

Vegetarizmo ištakos

Žodį “Vegetaras“ pradėjo vartoti “Britų vegetarų bendrijos“ įkūrėjai 1842 metais. Šitas žodis taip pat kilo iš lotyniško žodžio “vegetus“, tai reiškia “tvirtas, sveikas, šviežias, žvalus“. “Vegetariškas“ filosofine ir dorovine prasme reiškė harmoningą gyvenimo būdą, o ne maitinimąsi.

Pagal “Tarptautinių žodžių žodyną“, vegetarizmas – maitinimosi vien tik augaliniu maistu sistema. O vegetaras [nuo lot. vegetarius – augalinis] – žmogus, kuris maitinasi augaliniu maistu ir nevalgo mėsos.

Vegetarizmo pradžia glūdi senovės Azijos religijoje. Netgi ne religijoje, o gyvenimo ir santykių su pasauliu, Dievu būde. Taip pat mokslas ir religija buvo neatsiejamos. Rytuose vegetarizmas nuo seno siejamas su sveika gyvensena, kuri sąlygoja asmenybės harmoniją. Ne tik fizinę, bet ir moralinę, dvasinę. Normalu buvo nevalgyti mėsos, o kaip tik valgančius mėsos produktus, gautus nužudant, išskirdavo.

Vegetaras laikomas esąs fiziškai ir dvasiškai stiprus, neagresyvus, mylintis žmones bei gyvūnus, atsparus ligoms ir ilgai gyvenantis žmogus. Susilaikymą nuo mėsos propaguoja dauguma religijų. XIX a. pradžioje Europoje paplito etinis vegetarizmas. Jo atstovai, remdamiesi romėnų filosofų Plutarcho bei Pitagoro idėja, nevalgė mėsos iš gailesčio gyvūnams, L. Tolstojus žmogų, žudantį gyvūnus maistui (jeigu tiksliau – dėl skonio receptorių patenkinimo), laikė netenkančiu dvasinių vertybių – meilės, užuojautos artimiesiems; mėsa daranti žmogų piktą ir žiaurų. Vegetarais buvo Leonardas da Vinčis, seras Izaokas Niutonas, Volteras, Žanas Žakas Ruso, Albertas Enšteinas, Mahatma Gandis, Bendžaminas Franklinas ir daugybė kitų įžymių žmonių, kurie bandė sukurti gražesnį ir geresnį pasaulį.